Daug daugiau išmokstama ne auditorijoje

LCC tarptautinio universiteto dėstytojas Vaidas Levickis sako, kad jo, kaip dėstytojo, misija yra kur kas daugiau, nei perteikti studentams žinias, ir mano, kad ne auditorijose jaunuoliai išmoksta svarbiausias gyvenime pamokas.

Kokios aplinkybės jus atvedė į LCC universitetą?

Kai pirmą kartą jame apsilankiau, šiek tiek užsibuvau – turėjau vėlyvą susitikimą su dekanu dėl mano studijų universitete. Po pokalbio jis manęs pasiteiravo apie tolesnius planus vakarui. Aš ruošiausi nusigauti iki autostrados ir autostopu važiuoti iki namų. Jis labai nustebo, kad ketinu „tranzuoti“ tokiu vėlyvu metu – buvo maždaug devinta valanda vakaro, ir, nieko neklausęs, pasiūlė nemokamai apsistoti universiteto svečių kambaryje. Aš labai nustebau, kad manimi šitaip rūpinasi – juk buvau visiškai jam nepažįstamas paauglys… Tokia tad buvo mano pirmoji pažintis su šia mokykla. Vėliau šio universiteto dėstytojai padarė didžiausią įtaką mano gyvenimui. Sugrįžimas po studijų dėstyti į LCC universitetą atspindi mano norą prisidėti prie šios mokyklos misijos. Smagu, kad galiu dirbti akademinėje bendruomenėje kartu su žmonėmis, pasišventusiais studentų ugdymui. Tai prasminga.

Dėstytojo misija – kokia ji, jūsų manymu?

Mano, kaip dėstytojo, pagrindinė užduotis yra padėti studentui atrasti savo gyvenimo kelią bei paruošti jį gyventi visavertį, orų gyvenimą. Mano dėstomi kursai apima bendravimo psichologijos ir vadybos disciplinas. Matau savo darbą plačiau nei žinių perdavimą. Negaliu užsimerkti ir nepastebėti studentų, kurie vargsta spręsdami savo santykius su artimais žmonėmis, kenčia nuo  narkotikų ar alkoholio priklausomybės ar yra išnaudojami piktavalių darbdavių. Dažnai tenka susitikti ir su studentų tėvais, kurie sielvartauja dėl savo vaikų apsileidimo ir tinginystės. Na, ir labai patinka susitikti su absolventais.

Kaip vertinate aukštojo mokslo reformą?

Ši reforma kontroversiška. Kita vertus, nedaug ką galima sugriauti, nes dabartinė valstybinė biudžetinė švietimo sistema ir taip yra ydinga. Laikas keistis, o ne ministrus keisti.

Kokie į universitetą ateina pirmakursiai?

Visi ateina su didžiuliu nepanaudotu potencialu. Dabar dirbu su studentų karta, kuri atėjo ekonominio klestėjimo metu. Šie jaunuoliai kartais pervertina savo sugebėjimus. Tačiau manau, kad po šios vasaros išvysime visiškai kitokias akis, kuriose bus daugiau nerimo ir baimės.

Daugybė geriausių Lietuvos abiturientų išvyksta iš Lietuvos, bet mane labai džiugina mūsų tarptautiniai studentai, kurie stulbinamai greitai išmoksta lietuvių kalbą ir prisitaiko prie mūsų kultūros. Žavu, kai girdi albaną laisvai kalbantį lietuviškai. Tik niūrios ir ilgos jiems atrodo mūsų lietuviškos žiemos, ir nesuprantama, kodėl nėra žaidimų aikštelių vaikams.

Kokiais būdais valdote auditoriją?

Stengiuosi pateikti dėstomą dalyką aktualiai ir tikroviškai. Manau, jog efektyviausias būdas įtraukti studentus į mokymosi procesą yra suteikti jiems galimybę pasirinkti problematiką.

Kas, jūsų manymu, yra geras studentas?

Smalsus studentas yra pats geriausias.

Koks jūs buvote studentas?

Studijoms pribrendau tik trečiame kurse, – šypsosi. – Tuo metu pradėjo formuotis klausimai, į kuriuos norėjau gauti atsakymus. Esu nepaprastai dėkingas bent dviem savo dėstytojams, kurie turėjo neapsakomai daug kantrybės klausytis mano padrikų minčių ir laužytos anglų kalbos. Kadangi tuo metu mūsų mokyklos reputacija buvo trapi, supratau, kad tik savo pastangomis, žiniomis ir įgūdžiais galėsiu susikurti gyvenimą, apie kokį svajojau. Taigi, daug asmeninių pokalbių su dėstytojais apie tai, kaip kurti savo gyvenimą išmintingai, vedė į didesnį norą pažinti pasaulį, kuriame gyvenu. Stengiausi naudotis kiekviena galimybe pažinti žmones ir idėjas, kurios keitė jų gyvenimus.

Jūsų požiūris į neoficialų dėstytojų bendravimą su studentais.

Labai teigiamas – juk daug daugiau išmokstama ne auditorijoje. Manau, kiekvienas dėstytojas turi savo būdą, kaip suartėti su studentais. Aš labai mėgstu važinėti dviračiu, todėl visus savo studentus periodiškai kviečiu pasivažinėti iki Juodkrantės ar Palangos. Yra labai naudinga pažinti studentus, išgirsti kiekvieno iš jų gyvenimo istoriją bei svajones. O numynus kokius 20 kilometrų nelieka jokių barjerų, tik – „bajeriai“, – juokiasi. – Lyg ir nieko tokio, bet patiriame daug gerų įspūdžių, o studentui lengviau atsiverti, kai savo dėstytoju pasitiki.

Ar dėstymas universitete – vienintelis jūsų darbas?

Šiuo metu aktyviai dirbu verslo konsultacijų kompanijoje.

Jūsų pomėgiai.

Kelionės į tolimus kraštus, dažasvydis su komanda, gero garso muzika ir pokalbiai su senyvo amžiaus, bet švaraus proto žmonėmis.