Kas aš tau?

Turbūt ne vieną kartą teko girdėti šį klausimą iš savo kolegų ar net iš savo lūpų. Klausimas trumpas, aiškus ir labai daug pasakantis apie organizacijos mikroklimatą bei darbuotojų motyvaciją. Norėčiau papasakoti vieną gyvenimišką istoriją, kuri leidžia giliau suprasti žmogaus motyvacijos gelmes.

Ir vėl rytas

Kaip ir kiekvieną ankstyvą šiokiadienio rytą, Janina paskubomis gurkšnojo kavą ir nerimastingai žvilgčiojo į laikrodį, kuris pašėlusiu greičiu trumpino ir taip jau neilgą laiko tarpelį tarp namų ir darbo. Nors švietė saulė, o kalendoriuje puikavosi penktadienis, Janiną slėgė sunkios mintys. Vakarykštė darbo diena iš tikrųjų buvo labai permaininga. Jai pagaliau pasisekė pasirašyti sutartį su kompanijai labai svarbiu Klientu, kuris beveik penkis mėnesius ieškojo konkurencingo pasiūlymo ir niekaip negalėjo apsispręsti dėl sutarties pasirašymo sąlygų. Tačiau jai ramybės niekaip nedavė pokalbis su savo skyriaus vadovu.
Janina prisidegė cigaretę ir labai lėtai, giliai įtraukdama dūmą, nuėjo prie lango. Stebėdama skubančius į autobuso stotelę žmones, ji galvojo „Va dar viena cigaretė ir eisiu,“- drąsino save Janina. Mintys kaip pašėlusios jūros bangos vis stipriau ir stipriau siautėjo jos galvoje. Užgesinusi ir nuspaudusi cigaretę, Janina apsisuko ir išėjo pro duris.
Mikroautobusas netruko pasirodyti ir ji atsisėdo į paskutinę autobusiuke likusią laisvą vietą. Vairuotojas lėkė gatve lyg klijų apsiuostęs paauglys. Keleiviai tyliai sėdėjo ir akimis sekė lekiančius pro šalį namus. Jie priminė žmonės, kurie buvo jėga vežami į koncentracijos stovyklas. „Ar visi kaip ir aš nenori važiuoti į darbą?“- mintyse spėliojo Janina.

Nokautas

Ji prisiminė kaip vakar dar neužgesus sėkmingos sutarties pasirašymo euforijai, į kabinetą užėjo senas kompanijos Klientas. Jis buvo nenuspėjamo būdo, bet atnešdavo daug pelno. Gerokai įraudę skruostai, išsiplėtę vyzdžiai ir šį kartą nežadėjo nieko gero. „Ir vėl atėjo išsilieti, šlykštus emocinis vampyras,“- akimirksniu suprato Janina.
Taip ir buvo. Eilinį kartą jis pradėjo kabinėtis prie kažkokių „nesutvarkytų“ dokumentų. Stiprėjant jo balso tonui staiga prasidarė durys ir įžengė skyriaus vadovas. Žaibiškai įvertinęs situaciją, vadovas priėjo prie Janinos ir kartu su įsiaudrinusiu Klientu padvigubino kritikos dozę. Išsiliejęs Klientas išėjo, o skyriaus vadovas liko stovėti. Jis nusišypsojo ir tarė: – „Ko tik nepadarysi dėl gero Kliento. Klientas turi jaustis svarbus ir teisus.“ Janinos širdis aptirpo. „Kas aš tau?“- Janina norėjo surikti jam, bet juk negalima viršininkui akių draskyti.
Staiga Janina atsitokėjo ir garsiai paprašė vairuotojo sustoti. Janina lėtu žingsniu nuėjo šypsotis darbui. Klientai kaip šešėliai slinko prieš Janinos akis. Jos negraudino jų problemos, nedomino pusbalsiu pro dantis iškošiami jų prakeiksmai,
netrikdė užtrenkiamų durų garsas. Jai buvo tas pats.

Na ir kas iš to?

Jums, ko gero, teko būti situacijoje, kai buvote aptarnauti visiškai netinkamai. Šiandien konkurencija skatina kompanijas gerinti savo aptarnavimo kokybę. Tačiau kai kurie vadovai perlenkia lazdą. Norėdami įtikti Klientams, jie verčia savo darbuotojus eiti į kompromisą net su savo pačių sąžine. Todėl mus ir aptarnauja suakmenėję, iš pažiūros priešiškai nusiteikę klerkai.
Kompanijose vadovai dažnai skundžiasi lėšų stygiumi motyvacijai ir tuo bando pateisinti savo nesugebėjimą motyvuoti kolektyvą. Vadovas be įkvėpimo nesugeba įkvėpti kolektyvo. Iš tuščio puoduko neatsigersi. Tuomet kolektyvas, kaip ir Janina, pradeda prarasti norą dirbti ir nuoširdžiai stengtis. Suprantama, kad ne visada yra lėšų ar galimybių pasiūlyti geresnes pareigas. Tokia lietuviško verslo realybė. Tačiau gali būti ir kitaip. Jeigu norisi pamatyti nuoširdumą ir pastangas savo skyriuje, tai pabandykite išsiugdyti kasdieninį įprotį drąsinti darbuotojus, parodyti ir pasakyti, kad jie jums svarbūs.