Nuolat stebiu „Hay Group“ organizuojamų darbuotojų įsitraukimo vertinimo rezultatus, ką tik „po akimis pakliuvo“ „CV Market“ patraukliausio darbdavio tyrimo ataskaita. Ir nors esu orientuota į žmogų – darbuotoją, vis dėlto, kyla nekokie jausmai.
Jei čia ieškote atsakymo, už ką perkamas darbuotojų lojalumas, esate:
- idealistas;
- kovotojas už žmogaus teises;
- žmogiškųjų išteklių vadovas.
Bet kuriuo atveju, remiantis Lietuvos darbuotojų apklausų rezultatais, lojalumas perkamas tiesiog už pinigus. Jei Skandinavijoje darbuotojams svarbiausia įmonės reputacija, santykiai su vadovais, įmonėje vyraujančios vertybės, tai lietuviai taip pat nespjauna į šiuos „organizacinio gyvenimo prieskonius“, tačiau kartais net vieno banknoto (ir tai net ne penkišimtinė) dydžio priedas vis dėlto nulemia darbuotojo sprendimą rizikuoti net geriausia darbo aplinka.
Daugelis smulkiųjų įmonių vadovų, suvokę ar savo kailiu patyrę tokį „lojalumą“, nusispjauna ir spaudžia paskutinį prakaitą iš vargšų darbuotojų. Kiti, tie „žmogiškieji“, su pavydu žvelgia į sebus, bites ir lestus, kurie turi galimybių (visų pirma finansinių) gana brangiai pirkti už tuos pačius pinigus (tik kita, pvz. įvairių draudimų, pensijų kaupimo ir pan.) tą sunkiai apčiuopiamą lietuvaičio lojalumą.
Žinoma, yra išskirtinių atvejų tiek iš įmonių (smulkių ir stambių), tiek ir darbuotojų pusės. Te nesupyksta jie… Tačiau jei iš tiesų svarbiausi pinigai, gal nė neverta plėšytis, nes daugeliui smulkiųjų Lietuvos įmonių nė iš tolo nepavyks pakonkuruoti nei su Norvegijos, nei su pastaruoju metu svajonių šalimi tapusios Kanados atlyginimais, mokamais net nekvalifikuotiems darbuotojams. Bet apie emigrantų blizgesį ir skurdą kitą kartą. Ir apskritai – ar lojalumas yra visuotinis gėris ir siekiamybė?
Greičiausiai atsakymas į šį klausymą priklauso nuo to, ar esate a), b) ar c). Žmogiškųjų išteklių vadovams, ypač, jei tos pareigos reiškia priimamų ir atleidžiamų darbuotojų dokumentų tvarkymą, tai pagrindinis tikslas. Lojalumas = mažiau galvos skausmo. Vis dėlto, jei tai žmogiškųjų išteklių VADOVAS, net jam lojalumas gali būti dviprasmis malonumas. Daugelis skundžiasi, kad daugiausia esminių sunkumų, kyla būtent su seniausiai dirbančiais asmenimis. Naujokas, žinoma, taip pat „rizikingas“ reikalas, tačiau tai dažniausiai susiję su kompetencijos ar žinių trūkumu, kurių spragos gali būti gana nesunkiai užkaišiotos. O su „veteranais“ rizikos rimtesnės. Tarp jų:
- Meile „kaip buvo seniau“;
- Nemeilė „kaip yra dabar“;
- Visiška neapykanta „kaip turės būti“.
Čia „įskaičiuoti“ vadovai, pavaldiniai, kolegos, Klientai, procesai, įrengimai. Įdomiausia tai, kad dažnai padirbėjus kitoje įmonėje, po kelių metu visa tai jau atrodo visai kitaip, net (bent kartais paslapčia) kyla minčių ten grįžti.
Taigi, kol lojalumas perkamas už pinigus, verta pamąstyti, už kokią kainą. Bet ar gali ir Lietuvoje būti kitaip?
Direktorė
Goda Petravičienė
