Asmeninio tinkamumo pareigoms problema neramina darbdavius jau nuo XIX amžiaus pabaigos. Pradžioje buvo akcentuojamos psichofiziologinės žmogaus savybės – reakcijos greitis, sugebėjimas koncentruoti dėmesį, gera trumpalaikė atmintis ir pan. Šios savybės ir dabar intensyviai tiriamos ruošiant lakūnus ir kosmonautus. Atskiroms specialybėms buvo kuriamos „profesiogramos“- tam tikras būtinų savybių sąrašas. Pavyzdžiui, anų laikų anglų psichologas J.M. Freizeris teigė, jog pardavėjas „turi atrodyti žvalus, gyvas, švarus, būti malonaus veido ir dailios kūno sandaros, madingai rengtis, būti iškalbus, pasitikėti savimi, pokalbyje su pirkėjais nepasirodyti drovus ar per daug įžūlus“.
Tiesą sakant, šių laikų rekomendacijose nieko ypatingai naujo neišgirsime. Problema ta, kad visi puikiai supranta, koks turi būti idealus darbuotojas, tik idealių žmonių paprasčiausiai nebūna. Ar galima be specialių metodikų pažinti žmogų? Ar esama tokių nekintančių asmenybės bruožų, į kuriuos derėtų atsižvelgti, vertinant pretendento į darbo vietą asmens savybes?
Pirmas įspūdis – žmogų bandome pažinti per jo jausmus
Bandymai begalinius žmonių skirtumus apibendrinti tam tikromis jausminėmis kategorijomis yra labai seni. Dar Klaudijus Galenas, graikų gydytojas, gyvenęs II-ame mūsų eros amžiuje, išskyrė 4 pagrindinius temperamentus: sangviniką, choleriką, flegmatiką ir melancholiką. Ši klasifikacija su tam tikromis išlygomis gyva iki šiol.
Emocionalus elgesys – labiausiai krentantis į akis bruožas, bet jis ne visada atspindi žmogaus esybę. Tai gali būti reakcijos į situaciją išraiška. Sakome: „Nebūk flegmatikas!” Tai reiškia, kad žmogus gali būti ir kitoks. Galbūt jis flegmatikas tik dabar, šioje situacijoje. Galbūt jam tai netgi nebūdinga, gal mes matome jame flegmatiką tik todėl, kad patys norime jį taip matyti? Dažnai teisinamės, kad pasielgėme neteisingai užvaldyti jausmų, o mūsų tikrasis „aš“ yra visai kitoks. Sprendžiantiems apie mus iš mūsų rodomų jausmų, mes paprastai prikaišiojame nesupratingumą, neteisingumą. Bet ir patys turėtume neskubėti spręsti apie kitus tik iš jų jausmų.
Emocinio reagavimo pobūdis – tai temperamento, o ne asmenybės charakteristika. Iš to, ar žmogus yra choleriškas ar flegmatiškas, galime spręsti tik apie tai, kaip jis kontroliuoja savo jausmus, bet nieko nesužinosime apie jo vertybių sistemą, požiūrį į darbą ir t.t. Be abejo, jei darbo pobūdis siejasi su būtinybe kontroliuoti savo emocijas (pvz. krupje), temperamentas tampa svarbiu potencialaus kandidato vertinimo veiksniu.
Kūno kalba
Tai kaipgi nesuklysti vertinant aplinkinių jausmus? Juk žmonės taip stengiasi juos nuslėpti. Vienas iš psichologijoje žinomų metodų – „kūno kalbos“ stebėjimas. Kūno kalba – tai bet kuris kūno ar jo dalies judesys, perduodantis į išorę emocinę žmogaus būseną. Akivaizdu, kad jausmai kūno kalba išreiškiami betarpiškiau ir tiesmukiškiau nei žodžiais. Prisiminkime Fidelio Kastro, Adolfo Hitlerio, Benito Musolinio kalbėjimo manieras ir viskas taps aišku.
Jausmai labai dažnai išreiškiami pozomis, gestais. Yra sukurtos ištisos pozų ir jų psichologinių reikšmių klasifikacijos. Tačiau visa tai reikėtų vertinti atsargiai. Jei iš jūsų pokalbio partnerio stipriai sunertų rankų spręsime, kad jis blokuoja savo agresiją jums, galime ir apsirikti – gal jam tiesiog šalta? Yra ir daug kultūrinių skirtumų gestuose. Pavyzdžiui, vienoje indų tautelėje linktelėti galva reiškia „ne“.
Nerekomenduojama pažeisti to, kas vadinama „asmenine erdve“. Pabandykite pašeimininkauti svetimoje virtuvėje. Tuo sukelsite šeimininkės sisierzinimą, nes ten yra jos tvarka, kurios griauti nepageidautina. Tą patį pasakys jūsų administratorė ar buhalterė. O šeimoje prie stalo dažniausiai visi turi savo kėdes. Žmogus, besiveržiantis į kito asmens erdvę, tarsi sako: „Tu nieko nereiški, todėl aš galiu įsiveržti į tavo erdvę“.
Įdėmiai stebint, kokiais gestais, pozomis palydima žmogaus kalba, kaip jis elgiasi su savo ir jūsų asmenine erdve, galima gauti daug papildomos informacijos apie tai, ką šis žmogus jaučia iš tiesų.
Psichologiniai tipai
Jausmų išraiška nėra vienintelis bruožas, skiriantis žmones. Suvaldžius savo emocijas, atsiranda galimybė pažinti savo motyvus. Žmones bent sąlyginai galima skirstyti pagal tam tikrus panašumus, kurie svarbūs jų atliekamam darbui, jo kokybei, mėgstamo darbo pobūdžiui ir pan.
Žymus šveicarų psichoanalitikas Karlas Gustavas Jungas įvedė terminus ekstravertas ir intravertas. Manoma, kad intraversija ir ekstraversija formuojasi jau ankstyvoje vaikystėje ar net yra paveldima, todėl tai labai stabilus žmogaus bruožas. Intraversija ar ekstraversija reiškiasi per žmogaus psichinės veiklos funkcijas – loginį mąstymą, intuiciją, jausmus, pojūčius. Dauguma žmonių yra tarsi tarpinėje pozicijoje, tačiau akylai stebint, šias esmines jo asmenybės savybes galima nustatyti pakankamai tiksliai.
Pavyzdžiui, ekstravertai daugiausiai dėmesio skiria išoriniams veiksniams. Ekstravertui paveikslas yra gražus, nes taip mano meno kritikai, jis didžiuojasi savo statusu, pasieimais, materialiais dalykais, ypač, jei pastebi aplinkiniai. Šie žmonės linkę bendrauti, nes jie taip tarsi pasikrauna energijos. Ekstraversija – būtinas bruožas vadovui, nes bet kurio vadovo veikla yra nukreipta į išorę, į bendravimą, santykių nustatymą ir palaikymą.
Žmonės, vedini vidinių motyvų ir gyvenantys pagal savo vidinį pasaulį bei įsitikinimus, laikomi intravertais. Paprastai jie turi siaurą draugų ratą. Bendraudami praranda energiją, todėl jiems reikalinga ramybė atgauti jėgas. Tai nėra komandinio darbo mėgėjai ar sėkmingi vadybininkai bei pardavėjai, tačiau šie žmonės gali ilgai be pertraukos dirbti tą patį darbą, jie mielai dirba vieni, mokosi iš knygų ir yra nepamainomi darbuose, kur reikalingos šios savybės.
Eksternalumas–internalumas
Dž. Roteris žmones ėmė skirstyti pagal vieną esminį požymį – kam žmogus priskiria atsakomybę už esminius jo gyvenimo (o kartu ir darbo) įvykius. Vieni žmonės linkę manyti, kad tai, kas vyksta jų gyvenime priklauso nuo išorės jėgų. „Man gyvenime tiesiog nesiseka“, „neatlikau užduoties, nes vadovas manęs neinformavo“, teigia eksternalai, nesigilindami į situaciją ir perkeldami atsakomybę už įvykius kitiems asmenims ar aplinkybėms. Tuo tarpu internalai visą atsakomybę prisiima sau.
Manoma, kad šie du asmenybės bruožai yra universalūs ir pasireiškia bet kurioje gyvenimo situacijoje. Sekretorė-eksternalė pasakys direktoriui, kad laiku neatspausdino įsakymo, nes baigėsi rašalas spausdintuve, o grįžusi namo apkaltins vyrą, kad jis ją iš ryto taip sunervino, kad ji net nespėjo pastebėti kaip ją apvogė autobuse. Visais atvejais kalta bus ne ji. Kiek ilgiau pabendravus su žmogumi nesunku pamatyti, kuri iš šių dviejų asmenybės savybių pasireiškia dažniau ir kokiose situacijose. O tai jau gana vertinga darbuotojo charakteristika. Juk vadovui svarbu, ar darbuotojas pajėgs prisiimti atsakomybę už jam patikėtą darbą, ar jam reikės nuolat teikti nurodymus, instrukcijas, kad būtų sumažinta nemėgstamos asmeninės atsakomybės našta.
Intelekto koeficientas (IQ)
XVII amžiaus pabaigoje vokiečių-austrų kilmės gydytojas F. Galis tvirtino, kad galvos paviršiuje esantys iškilimai daug ką pasako apie žmogaus sugebėjimus. Šiuo metu galvos gumbų jau nečiupinėjame, bet darbuotojo „protingumo“ klausimas darbdaviui iškyla neretai. Tuo tikslu pasitelkiamos įvairios IQ matavimo metodikos. Žinoma, siekiant patikimų vertinimų, reikalingi patikrinti ir Lietuvos gyventojams pritaikyti intelekto testai. Teko skaityti vieno nusivylusio paauglio komentarus, kad jis yra akivaizdžiai kvailas, nes „išsimatavęs“ savo IQ kažkurioje internetinėje svetainėje, surinko tik 72 balus. Bet kuris psichologas, dirbęs su IQ testais, jus užtikrins, kad žmogus, turintis IQ=72, tiesiog niekada nesugebės patekti į jokią internetinę svetainę.
Nors intelekto testai kvalifikuotiems psichologams padeda nustatyti protinį atsilikimą nuo normos, sunku pasakyti, kurie darbuotojai, kurių rezultati yra normos ribose, yra protingesni. Iš esmės tai ir nenaudinga, nes, esant normaliam intelektui, darbo rezultatus lems profesinės žinios ir asmenybės savybės, o ne IQ.
Išsamaus tyrimo metu nuo 1979 metų reguliariai buvo apklausiami daugiau kaip septyni tūkstančiai JAV piliečių. Paaiškėjo, kad aukštas intelekto koeficientas niekaip nesusijęs su žmogaus gerove. Iš tiesų, kas protingesnis – turtingas bankininkas ar vargšas poetas? Todėl, vertinant darbuotojo tinkamumą pareigoms, didesnį dėmesį vertėtų skirti jo žinioms, kūrybiškumui, asmenybei bei darbo motyvacijai, o ne IQ.
Apžvelgėme tik kai kuriuos asmenybės bruožus, turinčius reikšmę darbinei veiklai. Bent kiek giliau pažinti ir suprasti žmogų yra daug sudėtingiau. Tam naudojamos specialios metodikos, reiklaingas specialus pasiruošimas, patirtis. Tačiau darbdavys, priimdamas darbuotoją, visų pirma turėtų įsivaizduoti, koks žmogus būtų geriausias konkrečioje darbo vietoje. Juk tai ir yra svarbiausia, nes idealių žmonių tiesiog nebūna.
