Praėjusį ketvirtadienį-penktadienį daugiau nei 4500 tūkstančių žmonių praleido konferencijoje FORUM ONE Vilniuje. Nors visi matė ir girdėjo visiškai tą patį, vieni investavo į save, kiti gi išmetė pinigus. Tad ar iš tiesų girdėjome tą patį? Neberašysiu savo įspūdžių apie renginį, nes apie jį jau parašė daug talentingesni ir greitesni. „Facebook’as“ ir „Delfi“ suteikė puikią galimybę dar pranešimo metu pasidalinti įspūdžiais. O aš, vis dėlto, dar priklausau nykstančiai rūšiai, kuri stengiasi būti čia ir dabar (su trumpais neišvengiamais nukrypimais į el. paštą telefone) . Vis dėlto, paskutinio pranešimo metu ir man jau knietėjo parašyti, tačiau susilaikiau, nes buvo labai įdomu išgirsti kitų nuomonę apie Jean-Claude Van Damme.
Žinoma, kūno kalba garsesnė už bet kokius žodžius. Tačiau gyvename Lietuvoje, kur išsiskirti iš minios vis dar „negražu“. Gal ir Jums kada teko ploti stovint po spektaklio, kurio pabaigos laukėte vos jam prasidėjus? Dabar tai madinga. Žvalgiausi aplink viso „pasirodymo“ metu. Bandžiau suvokti, kas vyksta su žmonėmis, klausantis nesklandaus veblenimo. Iš tiesų, entuziastingų žvilgsnių buvo mažai, tačiau buvo antros dienos vėlyvas vakaras (apie 20 val.), o ir pati Žvaigždė išbarė norėjusius jį palaikyti plojimais.
Vis dėlto, nors Van Damme visiems sakė tą patį, išgirdome jį skirtingai. Savo pašnekovus ir tuos, kurių pokalbius tiesiog pavyko nugirsti (taip, taip :), drįsčiau suskirstyti į 3 kategorijas. Pradėkime nuo pozityviausių.
1. Besižavintys.
Jei turėjote Van Damme plakatą ant savo kambario sienos, jis įkvėpė Jus sportuoti ar bent matėte visus jo filmus (kad ir dėl to, kad nieko kito tuo metu nerodė), natūralu, jog matyti jį už kelių metrų, liudyti jo jautrumą (ir ašaras), nuoširdų atvirumą, kalbant apie tai, kaip jam sunkiai sekėsi pritapti jaunystėje, ypatinga patirtis. Galbūt, net jam barantis ant konferencijos dalyvio už naudojimąsi mobiliuoju telefonu pranešimo metu, pagalvojote, jog tai prastas įprotis ir jo iš tiesų reikia atsisakyti. Dauguma besižavinčių žavėjosi Žvaigždės paprastumu. Jie aikčioji: „Kaip paprastai jis bendrauja?“, „Ar matei, kaip jis atsigulė ant grindų tiesiog scenoje?“, „Jis suklupo ir apsiverkė!“. OK… NO COMMENT…
2. Susigėdusieji.
Žvaigždei barantis, verkiant ir gulint ant scenos, susigėdusieji nejaukiai muistėsi kėdėse, gūžčiojo pečiais, tarsi būtų sunku patikėti, kad tapo tokio įvykio liudininkais. Žvalgydamiesi vieni į kitus ieškojo pritarimo, jog taip neturėtų būti. Po pranešimo jie stebėjosi, kaip tokio lygio renginyje galima dalyvauti visiškai nepasiruošus. Turintys bent kiek viešojo kalbėjimo žinių ar patirties pastebėjo, kad ponas Van Damme padarė visas grubiausias viešojo kalbėjimo klaidas. Daugelis stebėjosi, kad aktoriui taip sudėtinga kalbėti prieš auditoriją. Iš tiesų, tai nėra stebėtina, nes tai visai kita kompetencija. Juk pranešėjas, kuris puikiai jaučiasi prieš tūkstantinę auditoriją, nebūtinai bus geras aktorius?
3. Turistai.
Jie į konferenciją (Van Damme pranešimas taip pat ne išimtis) atėjo ieškodami naujų kontaktų, trumpų pokalbių su pažįstamais, kuo daugiau „+“ ir „Facebook“ pranešimų. Su jais padiskutuoti turinio lygmenyje gal ir nepavyks, bet jie gerai leido laiką prieš konferenciją, jos metu ir po jos. Ar ne tai svarbiausia?
Bilietų kainos visų trijų kategorijų klausytojams buvo vienodos. Tačiau išgyventos patirties vertė visiems skirtinga. Nuo ko tai priklauso? Kodėl vieniems tie patys dalykai yra paprastumas, o kitiems – prastumas? Ir kodėl mareketingistas Seth Godin, kalbėdamas taip pat vėlai, neverkė, nesibarė ir negulėjo scenoje, tačiau padarė didesnė įspūdį nei didžioji renginio Žvaigždė? O gal čia tik man?
Direktorė
Goda Petravičienė
