Žmonės dažnai daro vieną lemiamą klaidą: painioja tikslus su priemonėmis jiems pasiekti. Verslas, karjera, gerai mokamas darbas nėra tikslas. Tai priemonė. Jeigu jūs dirbate kaip juodas jautis tam, kad galėtumėte apkeliauti pasaulį, – puiku, jūs siekiate savo tikslo, – teigia verslo konsultacijų komanijos „Grand Partners“ bendrasavininkė Goda Aženeckaitė – Petravičienė.
Ką jums reiškia turėti savo verslą?
Man verslas yra savirealizacija. Jis man padeda būti savimi. Nebūtų šio verslo – būtų kita veikla.
Nuo mažens siekėte tapti nepriklausoma?
Tarp kiemo vaikų visada buvau vadas, – šypsosi. – Jaučiau, kad sugebu organizuoti ir vadovauti. Ir mama mane dar mažytę vadindavo „vedėja“…
Galbūt jūsų šeimoje buvo verslo tradicijų?
Ne, mano tėvai neplėtojo savo verslo, jie abu gydytojai. Nuo mažens mačiau, kaip atsakingai jie vertina savo darbą, ką jiems tenka patirti. Tačiau mediko profesijai nejaučiau pašaukimo.
Turėjote ambicijų tapti verslininke?
Ambicijų tapti verslininke neturėjau netgi studijų metais. Tačiau prieš penkerius metus mes, dabartiniai „Grand Partners“ akcininkai – aš, mano vyras Andrius Petravičius ir įmonės paslaugų kokybės vadovas Romanas Gaidukas – nutarėme atsisakyti minties kartu eiti dirbti į kokią nors firmą. Ramiai pasvarstę supratome, kad sujungę geriausias savybes, darydami kartu tai, ką geriausiai sugebame, galėtume pradėti savo verslą.
O kokios tos stipriosios savybės?
Andrius tapo komercijos direktoriumi, nes jis – talentingas pardavėjas, idėjų generatorius, visur matantis galimybes. Per dieną jis sukuria bent vieną verslo idėją.
Romanas – nelyginant realybę atspindintis veidrodis. Jis įmonėje subalansuoja kūrybingumą ir sistemiškumą.
O aš sistemiškai įgyvendinu tai, ką sugalvoja komercijos direktorius, nes sugebu matyti, kaip kiekvienas sprendimas paveiks visą sistemą.
Ar kartais nepagalvojate, kad samdoma darbuotoja dirbti lengviau?
Žinoma, daug patogiau, kai kai kas nors kitas ateina ir pasako, ką ir kaip daryti. Arba pataria, arba pabara.
Taip, vadovui tenka prisiimti atsakomybę. Jis labiausiai lemia įmonės sėkmę arba nesėkmę. Bet iš manęs neišeitų gera samdoma darbuotoja. Todėl, kad aš niekada nepasitenkinu esama padėtimi. Todėl, kad pateikiu begalę klausimų – tiek sau, tiek kitiems. Ir todėl, kad sau ir kitiems keliu didelius reikalavimus.
Sėkmingas verslininkas daug kam asocijuojasi su nuolat pervargusiu, nelaimingu darbomanu, kuris neturi laiko pasidžiaugti gyvenimo malonumais…
Žinoma, sėkmingas verslas pats savaime nepadarys žmogaus laimingo. Jam reikia ir laimės šeimoje, ir draugų, ir džiaugsmo teikiančių pomėgių… O darbomanija tėra maskuojamas gyvenimo prasmės nebuvimas, bandymas vidinę tuštumą užpildyti darbu. Toks „sėkmingas verslininkas“ nenori grįžti namo. Ką gi ten veiksi – žiūrėsi žinias apie krizę?
Beje, kaip jus paveikė krizė? Galbūt išgyvenate pakilimo laikotarpį?
Pakilimo neišgyvename, nes visuotinė panika daro savo. Kai kurios įmonės atsisakė anksčiau numatytų planų. Tačiau mūsų kompanija visada siekė dirbti su stambiomis, lyderiaujančiomis įmonėmis. Manau, kad tos įmonės greitai atsigaus. Viskas grįš į savas vagas. Tiesa ta, kad dirbti dabar reikia šiek tiek daugiau. O mes to nebijome.
Kokį įvykį savo gyvenime laikote svarbiausiu?
Esu dėkinga savo močiutei, kuri laikraštyje perskaitė skelbimą apie Atviros Lietuvos fondo konkursą moksleiviams. Laimėtojui buvo žadama galimybė metus mokytis Amerikoje.
Konkurse dalyvavo apie 600 moksleivių, ir aš tapau viena iš trylikos laimėtojų. Taigi būdama šešiolikos atsidūriau Amerikoje: gyvenau svetimoje šeimoje, lankiau vidurinę mokyklą, mokiausi Amerikos istorijos, literatūros ir… buvau pirmūnė. Būtent ten aš ir suvokiau, kad visko gyvenime gali pasiekti be išskirtinių pažinčių, įtakingų dėdžių ir kapitalo.
Kokį įspūdį jums paliko amerikiečiai?
Daug kas juos peikia, neva yra formalūs, dirbtinai šypsosi… O man labiau patinka, kai žmonės šypsosi nei žiūri susiraukę. Minėtas fondas mus ruošė kultūriniam šokui ten nuvykus, bet aš manau, kad turėtų ruošti šokui parvykus.
Amerikoje dirbau padavėja ir stebėjausi, kaip vietiniams yra įdomu, iš kur aš, kokia aš. Jie laisvi, smalsūs, nuoširdūs, atviri naujovėms. Ten gali būti savimi, gali atrasti save – žinoma, jei pats to nori ir stengiesi. Ant lėkštelės ir ten niekas nieko neatneša.
Kaip viskas klostėsi, kai grįžote?
Mano anglų kalbos žinios buvo puikios, todėl pasirinkau verslo administravimo ir psichologijos studijas LCC tarptautiniame universitete. Ten studijuodama išmokau verslo kūrimo pradmenų, sukaupiau rinkodaros žinių. LCC susipažinau su Andriumi ir su Romanu. Tai buvo lemtingos pažintys. Labai trumpai, baigus studijas, teko dirbti vieno verslo konsultanto asistente, o netrukus tapau įmonės direktore.
Kokiomis vertybėmis vadovaujatės savo darbe?
Vertybė – etiškas verslas. Sąžiningumas sau. Pagarba Klientui, partneriui. Vadovaujuosi nuostata, kad veiksmai pasako daugiau nei žodžiai.
To mokote ir savo Klientus – kitų įmonių vadovus?
Mūsų konsultantai vadovams padeda tapti stipriais lyderiais. Padeda jiems keistis ir atrasti naujų idėjų. Ir išdrįsti jas įgyvendinti.
Ugdomojo vadovavimo, arba koučingo (angl. coaching), specialistai grupinių seminarų ir asmeninių konsultacijų metu padeda vadovams atskleisti savo potencialą. Tai tarsi tiesiausias kelias iš labirinto.
Esate veikli asmenybė, įmonės vadovė, verslo bendrasavininkė. Tačiau sykiu – jauna moteris. Kaip dėl šeimyninių planų? Ar motinystė jums – iššūkis? Ar vaikai „pakenktų“ verslui?
Sutinku, kad šiuolaikinei moteriai motinystė yra iššūkis. Štai dabar mūsų įmonėje beveik vienu metu motinystės atostogų išėjo pora kolegių. Tai, be abejonės, turi įtakos verslui – reikia kai ką pertvarkyti, rasti žmonių, juos integruoti. Tačiau nieko čia nepadarysi: taip jau pasaulyje sutvarkyta.
Kai kolegė neseniai atėjo pas mane pasisakyti esanti nėščia, klausydama jos supratau, kad ji manęs atsiprašinėja. Tada rimtai susimąsčiau: negi esu TOKIA direktorė?.. Tai privertė mane padaryti tam tikras išvadas.
Žinoma, ateis ir man laikas. Ir duok Dieve kiekvienai moteriai tokios laimės.
