„Idealus vadovas yra tas, kuris guli po palme ir valgo bananus. Tuomet visi patenkinti: darbuotojai – nes darbe nėra šefo, bosas – nes atostogauja, o darbai vyksta“, – tikina 29 metų Ieva Iacob, vienintelė klaipėdietė, turinti tarptautinį koučingo specialisto sertifikatą. Tokio lygio akreditaciją, leidžiančią užsiimti šia veikla, Lietuvoje turi tik keturi žmonės.
„Geras vadovas turi mokėti ne tik vadovauti, motyvuoti darbuotojus, tam, kad kompanijos veikla klostytųsi sklandžiai, bet ir mokėti… atostogauti. Juk yra nemažai vadovų, kuriems atrodo, kad už juos darbo niekas neatliks geriau. Jiems stinga pasitikėjimo savo darbuotojais. Tačiau išmokti atostogauti – galima“, – šypsosi žymaus klaipėdiečio kardiologo Algimanto Kirkučio dukra, jau trečius metus konsultuojanti įmonių vadovus.
Ieva, kaip nutiko, jog mediko duktė pasirinko verslo konsultantės profesiją? Negi tėvelis neragino pasipuošti baltutėliu gydytojos chalatu?
Neneigsiu, tėvas tikriausiai slapčia puoselėjo viltis, jog tapsiu gydytoja, tačiau pasukau kitu keliu. Nors tuo baltu chalatu puoštis man teko: kurį laiką Vaikų ligoninėje dirbau psichologe. Tiesą pasakius, kai atėjo metas galvoti apie profesijos pasirinkimą, galvoje buvo vakuumas. Sakiau: „Nenoriu nieko. Būsiu tiesiog gera mama…“ Visgi įstojau į Tarptautinį LCC universitetą. Tuo pat metu paraleliai studijavau psichologiją Klaipėdos universitete. Baigusi mokslus ėmiau dirbti psichologe Klaipėdos vaikų ligoninėje. Tačiau jau trečiais darbo ligoninėje metais galutinai įsitikinau, jog dirbti reikia ne su vaikais, o su jų tėvais. Nes viskas, kas vyksta su vaiku, yra jo tėvų „nuopelnas”. O „auklėti” tėvus man nelabai patiko.
Ką reiškia augti menininkės ir medicinos profesoriaus šeimoje? Kokias vertybes įskiepijo tėvai?
Tėvelis įskiepijo meilę mokslui, todėl manyje dega noras tobulintis. Jis išmokė išsigryninti savo tikslus, visada jų siekti ir nuolat kurti naujus. Mamo mama – tapytoja. Ji mane išmokė kūrybiškumo ir lankstumo.
Rašant diplominį darbą „Delfinų terapijos efektyvumas autizmu sergantiems vaikams“ tau teko prisiliesti prie šios ligos kamuojamų vaikų, bendrauti su jautriai šią bėdą išgyvenančiais tėvais. Kokia tai buvo patirtis?
Šį darbą, kuris tęsėsi net trejus metus, laikau Dievo dovana. Kiekvieną rytą, 8.30 val., jau stovėdavau prie baseino su delfi nais ir vaikais. Delfi nų terapijos seansai trukdavo dvi savaites. Autizmu sergantys vaikai nesugeba koncentruoti dėmesio, yra patologiškai uždari, nepastabūs. Žinoma, per tą laiką ta pažanga būdavo labai menka. Tik kruopelytės. Tačiau mamai ir tos kruopelytės atrodydavo didžiulės. Būdavo nepaprastai smagu matyti, kaip vaikas, kuris iki aštuonerių metų nemokėjo išreikšti meilės, po kokių septynių terapijos seansų prieina prie mamos ir pabučiuoja jai į skruostą. Nes jis mokėsi bučiuoti delfiną… Mums tai – gal ir smulkmena, tačiau mamai… Tai buvo labai graži patirtis. Ir vien jau faktas, jog tuomet sapnuodavau tik spalvotus, gražius sapnus, šį tą reiškia.
Kai kurie autizmu sergantys vaikai pasižymi unikaliomis savybėmis.
Tiesa. Vienas mano vaikiukas galėdavo tiksliai pasakyti, kuri dabarvalanda. Gana greitai sugebėdavo apskaičiuoti, kuri savaitės diena buvo tavo gimimo diena. Kitas vaikas buvo labai muzikalus, jam pasakyk žodį, – o jis tau iš to žodžio tuoj dainą sudainuos. Autizmo spektro dalis yra Aspergerio sindromas. Juo sergantys žmonės dažnai pasižymi kokiu nors ryškiu gebėjimu, talentu.
Kaip vaikų psichologė tapo verslo konsultante?
Iš pradžių „Grand Partners“ kompanijoje konsultavau moksleivius karjeros klausimais. Pabendravę su manimi, atlikę įvairius testus, jie galėdavo lengviau apsispręsti, kurią specialybę pasirinkti.
Su kokia problema dažniausiai susiduria jaunuoliai?
Dažniausiai visi klysta pasiduodami bandos jausmui stoti į populiariąsias – ekonomikos, teisės – specialybes. Mat ne visi 18 metų jaunuoliai yra taip subrendę, kad galėtų adekvačiai save vertinti, suprasti, ko nori iš gyvenimo. Jie paiso tėvų, draugų patarimų ir stoja ten, kur mano uždirbsią daugiausia pinigų. Man tekdavo sunki užduotis atrasti tą kryptį, kurią pasirinkęs jaunuolis galėtų geriausiai save išreikšti. Profesijos pasirinkimas yra vienas svarbiausių gyvenimo sprendimų. Vėliau nusprendžiau koncentruotis į verslo psichologiją. Išvykau į JAV ir dvejus metus studijavau verslo psichologiją San Francisko „Golden Gate“ universitete. Tai privatus universitetas. Jame dirbo itin profesionalūs dėstytojai. Jie mums pateikdavo realias situacijas analizei. Na, pavyzdžiui, dėstytojas, kuris konsultuoja kokią nors „Google“ kompaniją, pateikdavo realųatvejį ir pasiūlydavo išspręsti problemą.
Amerikoje įgijai ne tik puikų išsilavinimą, bet ir… vyrą.
Su būsimuoju rumunų kilmės vyru Ciprianu susipažinome naktiniame klube. Tačiau viskas tuo ir baigėsi, nes aš vis nerasdavau laiko pasimatymams. Visą mano laiką pasiglemždavo mokslai. Bet jis buvo atkaklus. Net keturis mėnesius man skambino, kol pagaliau radau laiko susitikti. Ir kai nuėjau į pirmąjį pasimatymą, daugiau neišsiskyrėme. Po poros mėnesių jis atvyko gyventi į Lietuvą. Šiuo metu čia turi nuosavą ekologinių valymo priemonių automobiliams verslą. Labiausiai jam nepatinka klimatas. Jis sako, kad čia gyvenant depresija nesirgti yra neįmanoma.
Grįžusi iš Amerikos, ko gero, skubėjai savo įgytas žinias pritaikyti praktikoje?
Tikrai taip. Labai džiugino „Grand Partners“ pasitikėjimas manimi. Vos grįžusi gavau viską ir iš karto. Tik imk ir dirbk. Taip tapau vadovų verslo konsultante. Konsultuoju juos laiko planavimo, pokyčių, darbų paskirstymo, motyvacijos klausimais, padedu ugdyti lyderio savybes, bendravimo gebėjimus.
Į koučingo, arba lietuviškai – ugdomojo vadovavimo, specialistus daug kas Lietuvoje žiūri skeptiškai.
Kol kas žmonės nesupranta verslo psichologijos bei koučingo svarbos verslui, trūksta profesionaliai parengtų specialistų. Koučingo specialistui taikoma daug apribojimų. Jis negali teikti savų pasiūlymų, idėjų. Žmogus, pasitelkdamas savo potencialą, turi padėti pats sau. Jis pats turi atsakyti į visus jam kylančius klausimus, atrasti individualų būdą naudai išgauti. Koučingo specialistas skatina žmogų mąstyti, o ne pateikia receptus. Jis padeda suformuluoti tikslus ir juos pasiekti. Vienos stipriausių pasaulyje verslo institucijų INSIAD dėstytojas Kits de Vries yra pasakęs: „Vadovas yra savo darbuotojų likimo kalvis“. Kaip pateiksi problemą, klausimą, kaip darbuotojus motyvuosi, taip jie ir dirbs.
Kokių savybių trūksta mūsų verslininkams?
Nemažai vadovų nesugeba pasitikėti savo darbuotojais, nemoka deleguoti, todėl pervargsta. Štai po mūsų pokalbio aš vyksiu į vieną įmonę konsultuoti darbų organizavimo ir laiko planavimo, darbo efektyvumo, sistemos sukūrimo klausimais. Tų dalykų taip pat reikėtų pasimokyti ne vienam vadovui.
Ar solidžių vyriškių neištinka šokas, kai jie priešais save pamato tokią jauną konsultantę?
Ištinka. Aš išties pati jauniausia akredituota koučingo specialistė. Bet iš karto pati pajuokauju ta tema, kad jau vadovams nebetektų to daryti. Buvau ir plaukus nusikirpusi, kad atrodyčiau vyresnė, bet jau daugiau taip nebedarysiu. Išvaizda yra tik išvaizda. Mane vadovai renkasi gavę rekomendacijas.
Tavęs klausantis apima pojūtis, jog viskas klojasi lengvai…
Kai labai nori, kai žinai, ko nori, tai viskas ir klojasi lengvai. Vienas mūsų konsultantas sako,
jog žmonės, kurie visą atsakomybę ir pareigas atiduoda likimui, gyvena betikslį gyvenimą. Jie viską nurašo likimui, nieko neplanuoja, neorganizuoja, o tik plaukia pasroviui. Aš dirbu mėgstamą darbą, nuolat planuoju, todėl manau, kad savo likimą kuriu pati. Lengva ranka.
