Ką tik baigėsi visą dieną trukęs susirinkimas. Beveik trys valandos antroje dienos pusėje buvo skirtos kanalų įmonės žinomumui didinti pristatymui, darbuotojai buvo raginami aktyviai šiais kanalais naudotis. Tikslas? „Programa minimum“ – pranešti Lietuvai, kad esi. „Programa maximum“ – įmonės misijos ir vizijos įgyvendinimas, augantis pelnas.
Susirinkime dalyvavo ir vyr. buhalterė Leokadija. Moteris – tiek amžiaus, tiek profesinės patirties brandoje. Kolektyve vertinama. Nepaisant senovinio vardo, Leokadija dažnai sužiba savo moderniu mąstymu. Informacinės technologijos jai tikrai nesvetimos. Bet kažkodėl kuo ilgiau ji žiūrėjo į ant sienos prezentuojamą kanalų tinklą, tuo labiau jai darėsi nejauku nuo kanalų gausos ir minties apie tai, ko iš visų įmonės darbuotojų – taigi, ir jos asmeniškai nuo šiandien bus tikimasi. Kaip pati vėliau įvardijo, jos sąmonė pradėjo kovoti su pasąmone… Viena mintis konkuravo su iš paskos sekančia kita.
Lentelės, stulpeliai, kanalų pavadinimai…..Vakare žengdama per namų durų slenkstį vis dar mąstė apie susirinkimą, netgi pamanė, kad tas vaizdinys ant sienos jai kėlė kažkokius jausmus, o gal su kažkuo asociavosi?…. Voro tinklu….. marionete, nuo kurios galūnių driekėsi virvutės ….. korėta „sietka“, su kuria senelis prieš dvidešimt penkerius metus eidavo parnešti maisto iš parduotuvės?…. Tiesa, vorų Leokadija niekada nebijojo. Tiek vieną, tiek kitą savo senelius labai mylėjo ir didžiavosi, nepaisant to, kad abu turėjo ne tik po „diplomatą“, bet ir „sietkas“, mokėjo rankose laikyti ne tik smuiką, bet ir šakes.
Leokadijos didžiulė atsakomybė, pareigingumas ir nuoširdus noras Pelno (nuostolių) ataskaitoje matyti kuo didesnę pelno sumą disonavo su mintimi, jog iš jos praktiškai kas savaitę nuo šiol tikimasi aktyvaus indėlio į medžiagą, kuri plaukios pristatytais kanalais. Leokadija nepasibodėjo; kaip mėgstanti žinoti viską tiksliai, susirinkime pasitikslino ir išgirdo – aktyvus indėlis reiškia „ne sharing/ą ar like‘inimą, o contribution‘ą“.
Laimei, anglų kalba Leokadijai irgi nesvetima, tad ji puikiai suprato reikalo esmę. Tačiau savo nelaimei, kaip pratusi visad pagalvoti kelis žingsnius į priekį ir iš anksto vertinti kiekvienos galimos ūkinės operacijos mokestines pasekmes, taip ir šiuo atveju – iš karto suprato ir ką kita. „Programa minimum“ – medžiagos rengimui reiks rasti laiko. Pagalvojusi, kiek ji daug būtų padariusi per dieną, kuomet posėdžiavo, ir turėdama omenyje, kad laiko profesinei literatūrai iki šiol rasdavo tik po darbo, o grožinei belikdavo tik atostogos ar savaitgaliai, Leokadija akimirksniu dedukcijos būdu priėjo išvadą – „teks aukoti laiką, skirtą literatūrai grožinei…“. Ką kalbėti apie dar prieš susirinkimą vis dar puoselėtą viltį laiko rasti sistemingam kūno grožio tobulinimui, t.y. sportui…
Mintys tai šokinėjo programos „minimum“ ir programos „maximum“ kopėčių laipteliais, tai kaip trumpametražio filmo sulėtintai sukamos juostelės kadrai vijosi viena kitą. Kartais pastrigdamos ir susiveldamos tomis akimirkomis, kuomet Leokadija niekaip nebeįstengė savo būsimos tikrovės įsivaizdavimo sutalpinti į ligšiolinės patirties paveikslo rėmus.
Štai mintis užstrigo ties „Veidų knyga“, kurioje, savaime suprantama – mūsų įmonė taip pat turi būti. Ar tai reiškia, jog „Veidų knygoje“ turės atsirasti ir mano veidas?! Jei, pavyzdžiui, Leokadija būtų 20-metė, galbūt jai kontaktas su kitais 150-ia veidų būtų lygis! Bet dabar bandė suprasti, ar ji tikrai to (t.y. savo veido Veidų knygoje) nori?.. Puikiai prisimena, kad pasirašydama darbo sutartį savo veidą talpinti daugių daugiausiai tikėjosi į darbo pažymėjimą, bet į kanalą ar knygą ….. ko jau ko, bet šito nemanė įsipareigojanti. Tąsyk svarbiausia jos profesiniame gyvenime buvo (ir vis dar tebėra) „Didžioji knyga“. Na, gerai – dar mokesčių įstatymų komentarai. Bet jeigu dabar nesutiks fotografuotis – t.y. planuojamoje darbuotojams fotosesijoje – gręsia etikėte „Mūsų tarpe – ribojantys įsitikinimai“. Tad ką daryti?…
Leokadija susimąstė – kadaise būdavo populiarus pasakymas, jei tavęs nėra televizijoje, tavęs apskritai nėra, ir pripažino – šiais laikais įmonėms galioja ir kitas „išlikimo dėsnis“ – jei tavęs nėra Vilniuje ir internete (minimum 5 kanaluose, pvz. Google+, LinkedIn, Facebook, Twitter, Instagram, Blog’e), tuomet … (patys suprantate)… Bet čia pat ir vėl vijosi kita mintis – Jei kažkas įtikino, kad „be informacijos apie tave (tavo įmonę) Google’je – niekaip“, atseit suprask, „niekam niekaip niekada nepar(si)duosi“, – ar tikrai taip ir yra? O gal teigęs šią filosofiją tokiu būdu nuosekliai kuria tęstinį poreikį savo teikiamoms paslaugoms?….
Beje, po susirinkimo einant pro kolegės stalą Leokadijos akis užkliuvo už dar spaustuve kvepiančios „Verslo klasės“. Praverčia lapus – „…kas nors įdomaus?..“. O čia straipsnis pavadinimu „Kartu, tik atskirai“. Dėmesys tiesiog susminga į paryškintą sakinį – „Žmogus tegali ištempti iki 150 socialinių ryšių, niekaip daugiau“.
Ir vėl … kaip nubėgusios kojinės akys viena paskui kitą pradeda bėgti Leokadijos mintys…
Kas vyksta su žmogumi ir jo gyvenimu, kai jo socialinių ryšių skaičius viršija 150?.. Perdozavimas?..Vadinasi, ta pačia kryptimi toliau eiti pavojinga?.. You need to be Re-directed?.. Bet kaip tuomet suprasti tuos, kurių „Veidų knygoje“ kontaktų sąrašas dešimt, o gal net šimtą kartų didesnis?.. Gal ir normalu, jei 1500 ryšių turi ne žmogus, o, tarkime, savo veidą „Veidų knygoje“ turinti ir įmonė?.. Tokiu atveju, kuo daugiau, tuo geriau?.. O kaip tuomet, jei nori likti žmogumi, bet dirbi buhalteriu įmonėje, kuri siekia turėti kuo daugiau ryšių?.. Viskas suprantama, tokia neišvengiama realybė – jei nori, kad įmonė būtų Google paieškos sąrašo viršūnėje, sieki būti TOPas, – tavo vardas, veidas, pavadinimas turi kaip įmanoma dažniau kartotis internetiniame eteryje… Tai yra norma… Bet jeigu to nedarai ir net nesieki daryti, vadinasi esi nebenormalus?..Pasmerktas izoliacijai, o galiausiai ir išnykimui dinozauras?.. Bet aš noriu tiesiog ramiai kokybiškai dirbti savo darbą!… Visai nenoriu savo veido/vardo tiražuoti?… Įdomu, ką galvoja, kaip šiais laikais jaučiasi kiti mano bendradaliai, buhalteriai?.. …
„O mano mintys bėga toli … bėga bėga … bėga toli…“…
A. Aleliūnaitė
