Bendravimas su artimaisiais, kolegomis ir visuomene yra sudėtingas fenomenas. Jam tobulinti, jį suprasti dedame daug pastangų: ilgi pokalbiai, knygos, seminarai. Tačiau kitų kultūrų žmonių bendravimo niuansai intriguoja dar labiau. Kaip žmonės išreiškia skirtumus, sprendžia problemas kitur, tarkime, Egipte? Kas ten kitaip, kodėl kitaip? O gal net yra panašumų? Ar galima ko nors išmokti, ką nors pritaikyti mūsų šiaurės rytų europietiškai kultūrai?
Konfliktai prie Baltijos ir Nilo
Iš pradžių sunku rasti ką nors bendra tarp gyvenančiųjų prie Nilo ir prie Baltijos. Čia, Egipte, – egzotiškas pasaulis. Čia susipina Afrikos ir Artimųjų Rytų pasaulis, faraonų erą pakeitusi senoji koptų krikščionybė ir ją užgožęs islamiškas mentalitetas, tūkstantmečių tradicijos ir dvidešimt pirmojo amžiaus modernizmas. Bėgant mėnesiams, keliaujant po šalį, pažįstant vietos žmones, vedant seminarus, ima ryškėti unikalūs šios kultūros kontūrai ir bendravimo bruožai. O su jais – ir tai, kas yra bendra su kitomis kultūromis, – žmonių patirtis. Kaip pastebi D. Augsburger studijoje apie konfliktų valdymą įvairiose kultūrose, konfliktas yra universali, kultūrinė ir individuali patirtis. Konfliktai panašūs visame pasaulyje, tačiau vyksta pagal unikalų braižą ir skiriasi kiekvienai asmenybei.
Egiptietiškas temperamentas
Mano asmeninė patirtis kitose šalyse bei konflikto ir kultūrų studijos padeda įvardinti keletą ryškesnių bendravimo bruožų čia, Egipte. Tai yra gairės, jokiu būdu nepretenduojančios į galutines išvadas. Viena iš tokių greičiausiai pastebimų gairių Egipte – kitoks nei mūsiškis temperamentas. Egiptiečiai – komunikabilūs žmonės: kiekvienas noriai dalinasi savo įžvalgomis, kurios užima nemažą seminarų dalį. Tokiu būdu dalyviai randa kaip pritaikyti teorines sąvokas savo situacijai. Emocijų raiška taip pat ryški – kartais atrodo, kad čia daug piktų žmonių, tačiau paaiškėja, kad tai tėra įprastinis bendravimas, atvirai reiškiant jausmus.
Humoras
Istorijos ir humoras – neatskiriami bendravimo komponentai. Norint ką nors pabrėžti ar paaiškinti, dažnai pasitelkiamos istorijos ar palyginimai. Egipto visuomenę tyrinėjantys autoriai teigia, kad kai kurios istorijos gali siekti faraonų laikus… Kas žino, gal ir humoras kyla iš gilios senovės? Humoro jausmas čia – neatskiriamas krizių valdymo ir išminties perteikimo būdas. Jis išsklaido skirtumus ir vėl visus sujungia į harmoningą grupę. Egiptietis be humoro jausmo – ne egiptietis. Tai paaiškina žmonių optimizmą ir ištvermingumą sudėtingomis aplinkybėmis. Šį bruožą norėtųsi ekportuoti į Lietuvą.
Fatalizmas
Gyvenimo tempas Egipte lėtesnis, žmonės labiau atsipalaidavę, visų įvykių eigą, regis, kontroliuoja aukštesnės jėgos. Gyvenimo problemas ir konfliktus koreguoja tam tikras fatalizmas – tikėjimas, kad viskas vyksta pagal tam tikrą Dievo planą, kurio pakeisti neįmanoma. Darbų planavimas, produktyvumas, sveikata, besikartojančios problemos yra ir bus tokie, kokius numatė Dievas. Čia – religinė visuomenė, kur žmogaus valia paklūsta antgamtiškoms jėgoms. Įvardydami visus planus, žmonės prideda frazę „insha-allah“ – „jei Dievas duos“. Į klausimą „Kur važiuoja šis autobusas?“, įprastas atsakymas būtų – „Į Aleksandriją, insha-allah.” Būti garantuotam dėl savo plano reikštų gundyti blogąsias jėgas. Rytojus yra nenuspėjamas, pokytis lėtas, o nežinomybė – normali būsena, kurią išgyventi padeda religija, artimi bendruomenės ryšiai ir, žinoma, humoras!
Kolektyvizmas
Būtų klaidinga manyti, kad egiptiečiai visada yra tarsi atversta knyga ir kad čia atvirai kalbama apie visas problemas. Siekiant išsaugoti gerus socialinius santykius, kartais asmeniniai poreikiai tampa antraeiliai ir paklūsta grupės gerovei. Socialinė harmonija, kolektyvizmas ir šeimos poreikiai – svarbiausia. Tam tikrais atvejais tai nusveria asmens interesus. Vakarų individualistinei visuomenei religija, šeimos kūrimas, profesijos pasirinkimas yra asmeniniai sprendimai; čia būtina atsižvelgti į kitų gerovę bei tradicijas. Pakeitusįjį religiją ar besituokiantį su nepriimtinu partneriu šeima ir bendruomenė atstumia, o išimtiniais atvejais net nužudo. Kelti grėsmę šeimos vardui ir bendruomenės prestižui – nevalia. Asmeniniai reikalai, konfliktų sprendimai matomi plačiau, atsižvelgiant į kitus. Žinoma, bendruomenės stiprybė reikalauja jos narių bendradarbiavimo bei pasiaukojimo. Egipto žiniasklaidoje vakarietiškas individualizmas nušviečiamas kaip grėsmė religijai ir socialinei harmonijai.
Statusas ir įtaka
Elgesiui konflikto metu ir apskritai įvairiomis socialinėmis situacijomis didelį svorį suteikia žmogaus užimamas statusas ir su juo įgyjama įtaka. Įtakos hierarchija anaiptol nėra subtili – sakoma, kad tokiu socialiniu būdu netiesiogiai žymiosios Egipto piramidės čia sėkmingai gyvuoja iki šiol. Aukščiausias įtakos pakopas nulemia šeimos statusas ir geras vardas, išsilavinimas, pareigos, lytis (vyrauja patriarchatas), vyriškos lyties šeimos narių gausa, kilmė iš miesto ar šiaurinės šalies dalies ( tai yra ne iš aukštutinio Egipto regiono, kuris yra pietuose), daugumos religija. Turintieji statusą juo naudojasi labai atvirai, o silpnieji paklūsta ir susitaiko su savo dalia. Ar tai nors kiek primena Lietuvą?
Konfliktuojančiųjų skaičius
Paskutinis aspektas, kurį norisi paminėti, – konflikto dalyvių skaičius. Nuovokus skaitytojas nujaučia, kad Egipte jis – pastebimai didesnis. Ir iš tiesų kolektyvistinėje, stiprių socialinių ryšių kultūroje retas konfliktas vyksta tik tarp dviejų žmonių. Konflikte dalyvauja giminaičiai, kaimynai, ar … tiesiog praeiviai. Nustembu – negi minia ir situacijos užaštrinimas gali padėti rasti efektyvų sprendimą? Tačiau čia paslėptas subtilus sprendimo mechanizmas – dalyviai yra trečioji šalis, kuri tarpininkauja, gesina emocijas, siūlo sprendimus. Jie užtikrina, kad rezultatas bus priimtinas visiems. Kaip tai atrodo realybėje?
Jei kam teko apsilankyti Kaire, tikrai nepamiršite sausakimšų gatvių, pilnų chaotiškai judančių įvairiausių „transporto“ priemonių. Nepaisant to, čia stebėtinai nedaug avarijų. O jei avarija įvyksta, tolesnė eiga būtų tokia: iš kelių automobilių ima plūsti neįtikėtina daugybė keleivių (aštuoni ar net dešimt žmonių iš vieno lengvojo automobilio). Staiga atsiranda minia „sprendėjų“, aktyviai gestikuliuojančių ir reiškiančių tiek mintis, tiek emocijas. Vairuotojai bemaž kimba vienas kitam į atlapus ar plėšia detales nuo kito automobilio – bet vien todėl, kad yra tikri, jog minia to neleis ir juos sulaikys. Tokiu būdu minia užtikrina, kad įtūžę vairuotojai galės saugiai rodyti visą pyktį be fizinės žalos. Kita funkcija – konfrontacija tampa nebe tokia asmeniška. Po visų pareikštų nuomonių sumokama suderėta egiptietiškų svarų suma, minia išsiskirsto – veiksmas baigiasi be policijos.
Gilinimasis į kitą kultūrą yra geras atsvaros taškas aiškiau suvokti savąją, pažvelgti į ją kritiškai, įvardyti kur reikia pokyčių. Nėra vienos tobulos kultūros, kuri geriausiai spręstų universalią žmonių bendravimo dilemą, tačiau kiekvienoje kultūroje galima rasti kai ką, kas padėtų asmenybei tobulėti ir pradėti keistis.
